Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Finansai>Mokesčiai>Pridėtinės vertės mokestis, jo raida Lietuvoje
   
   
   
1
naudingas +1 / nenaudingas 0

Pridėtinės vertės mokestis, jo raida Lietuvoje

  
 
 
123456789101112131415161718192021222324252627
Aprašymas

PVM istorija. PVM mokėtojai. PVM objektas. Apmokestinimo momentas ir apmokestinamoji vertė. PVM tarifai. Specialios apmokestinimo PVM schemos. Neapmokestinamos PVM prekės ir paslaugos. PVM mokesčio apskaičiavimas, mokėjimas ir deklaravimas. PVM mokestinis laikotarpis. Mokestinio laikotarpio PVM deklaracija. Išvados.

Ištrauka

Pridėtinės vertės mokestį (PVM, angliškai – Value Addded Tax) išrado prancūzas M. Lore. 1954 m. jis aprašė šio mokesčio veikimo schemą ir pasiūlė jį įvesti vietoj apyvartos mokesčio, siekiant pašalinti jam būdingą vadinamąjį "kaskadinį efektą" (mokesčio tarifas taikomas bendrajai prekės vertei, akumuliuotai visose ankstesnėse prekių judėjimo stadijose). Tai netiesioginis mokestis, kuris yra panašus į apyvartos arba realizacijos mokestį. Jis renkamas iš galutinių vartotojų, daugiausia jų sandorių, įskaitant prekių ir paslaugų pirkimą. Pavyzdžiui, apmokant buitinių paslaugų sąskaitas, perkant automobilius, naudojantis keleiviniu automobilių, geležinkelio, vandens ir oro transportu ir pan. Išimtys daromos tik kai kurioms gyvybiškai būtinoms prekėms ar paslaugoms. Šio mokesčio nustatymo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

Pridėtinės vertės mokestis (PVM) – tai mokestis, nustatomas kiekvienai gamybos stadijai ir pridedamas kiekviename prekės ar paslaugų gamybos etape.

PVM formavimosi pagrindas Lietuvoje buvo bendrasis akcizas, kuris, savo ruožtu, atsirado apyvartos mokestį pakeitus į bendrąjį akcizą.
Bendras pridėtinis mokestis (bendrasis akcizas) paplitęs daugelio šalių finansų praktikoje, jį nesudėtinga apskaičiuoti, kontroliuoti įmonės mokėjimus. Šį mokestį finansininkai mėgsta ir todėl, kad jis yra gana patikimas valstybės iždo formavimo įrankis.
Lietuvoje bendrasis akcizas buvo įvestas 1991 m. gruodžio 10 d. Bendrojo akcizo esmė: visi ūkine - komercine veikla besiverčiantys ekonominiai subjektai moka tam tikrą mokestį pagal papildomą vertę, sukurtą kiekvienoje prekės judėjimo iki vartotojo grandyje. Galutinis šio mokesčio mokėtojas yra vartotojas.
Bendrąjį akcizą mokėjo visos įmonės, kurių veiklą reglamentavo Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas, taip pat įstaigos ir organizacijos, gavusios pajamų iš ūkinės - komercinės veiklos.
Nustatant šį mokestį, pasaulinėje praktikoje paprastai taikomi keli tarifai:
• nulinis;
• lengvatinis;
• maksimalus;
• minimalus;
Šio mokesčio pirminis tarifas visoms prekėms Lietuvoje buvo maksimalus ir siekė 25 proc. Tik kai kurioms prekėms buvo suteikta laikina valstybės subsidija.
Iš esmės toks tarifo dydis buvo ekonomiškai nepagrįstas. Daugumoje Europos šalių, kur buvo naudojamas analogiškas mokestis, taikomi tarifai svyravo nuo 10 procentų iki 20 procentų .
Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo nutarusi pridėtinės vertės mokestį skaičiuoti nuo 1991 m. gruodžio 10 d. Šiam mokesčiui įvesti buvo pasirinktas pats netinkamiausias laikas, kai kainos buvo stipriai šoktelėjusios, ir tai sukėlė dar didesnę infliaciją.
Nagrinėjant kitų šalių finansų sistemas pastebėta, kad pridėtinės vertės mokestis yra išvystytos ekonomikos rodiklis. Jis negali būti taikomas ten, kur nėra kainų pusiausvyros. Kai šis mokestis įvedamas esant tam tikrai prekių pasiūlos ir paklausos pusiausvyrai, tai jokiu būdu nereiškia, kad visų prekių kainos kils, nes įvyks tam tikros gamybos kaštų, pelno normos ir paklausos "persibalansavimas". Tuo tarpu Lietuvoje šio mokesčio įvedimas sukėlė automatišką prekių ir paslaugų kainos padidėjimą.
Šis nutarimas buvo labai kritikuojamas tiek dėl jo įstatymiškos galios, tiek dėl galimų padarinių: sąmoningai skatinamos infliacijos, dėl išlikusių individualių akcizų, išlikusių kainų disproporcijų, dirbtinai sumažintos paklausos, nuvertintų santaupų ir ypač konfliktinės situacijos dėl praktiškai dvigubo apmokestinimo už importuojamas žaliavas, medžiagas arba gatavas prekes. Juridiniai ir fiziniai asmenys turėjo mokėti 25 proc. ( ne tik pridėtinės vertės, bet ir importo kainos - tai buvo ypač aktualu, nes, Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, tai palietė apie 80 proc. šalies gamintojų ir apie 90 proc. prekybos įmonių.
Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, 1991 m. gruodžio 10 d. buvo įvestas kitas bendrojo akcizo tarifas, siekiantis 15 proc. prekės (paslaugos) kainos.
Visos prekybos įmonės, įsigijusios prekes už konvertuojamą valiutą iš užsienio valstybių, neimančių pridėtinio (pardavimo ar apyvartos) mokesčio už išvežamas prekes, konvertuojama valiuta mokėjo į biudžetą lengvatinį bendrąjį akcizą, kurio tarifas siekė 10 proc. įvežtų į Lietuvą prekių vertės. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-11-10
DalykasMokesčių kursinis darbas
KategorijaFinansai >  Mokesčiai
TipasKursiniai darbai
Apimtis25 puslapiai 
Literatūros šaltiniai7
Dydis42.84 KB
AutoriusIrma
Viso autoriaus darbų9 darbai
Metai2005 m
Klasė/kursas3
Švietimo institucijaVilniaus kolegija
FakultetasEkonomikos fakultetas
Failo pavadinimasMicrosoft Word Pridetines vertes mokestis jo raida Lietuvoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
+1
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą